Neįgaliųjų kūryba

Diana Vaitkevičienė

Jausmų pavasaris

 

Išvydau jį, lyg tobuliausią sapno viziją.

Ir vėjo bučinys jau skelbia rytą.

Cha!

Mačiau aš rūsčią baltą Afroditę.

Prilygti stengiausi, ir velniškai puiku,

Nes meile ir aistra staiga tampu.

Išgerti vyno, nes aš sergu,

O siela mano siaučia, tarsi vėtrungė tarp debesų.

Cha!

Svaigstu lyg saule, lyg nektaru, lyg amžinu geismu.

Ateinančiu pavasariu švelniu rūbu.

Ir jeigu sapnas tai - aš netikiu sapnais.

Cha!

 

Vytautas Marcinkevičius

Apie laišką, juoką, lyrą... Iš tikrųjų – apie vyrą

 

Aš nuoširdžiai į Jus kreipiuosi

Dar kartą iš visos širdies.

Viltis juk motina… Tikiuosi,

Išsiųst gal laišką, kas padės.

 

Galbūt, daug kas ir pagalvoja:

Kodėl ir kam čia tie darbai?

Geriau kam nors pakišti koją,

Nors negražu tikrai labai.

 

Apskrieki, vėjau, visą žemę

Šaunių draugų linksmam būry.

Nors ir likimas daug ką lemia,

Kovoti už save turi.

 

Viltis ir nerimą aukoju

Iš pašaukimo tam mene.

Imk akmenį man iš po kojų,-

Jei kaltas, meski į mane.

 

Aš tas, kas sukelia daug juoko

Šaunių draugų linksmam būry.

Juokauti visad apsimoka,

Širdy akmens jei neturi.

 

Matau, kad čia neveikia

Nei žodis, nei akmuo.

Žaislus paimki, vaike,

Ir einame namo.

 

Rytoj tekės vėl saulė,

Graži gal bus diena.

Kaltė, kaip ir apgaulė,

Nevaikšto juk viena.

 

Juokauki, kalbėki, vėl lyrą

Paėmęs į rankas.

Šiandien, rytoj tu – vyras!

Sunku? Na, ir tai kas…

 

Nevykusi partija

 

Šiandiena aišku tiktai viena,-

Karaliui reikia juokdarių.

Pažiūri, o jau kitą dieną

Nėra figūrų kai kurių.

 

Ir mač – revanšas neįvyko

Lentoj, o kaip ten po stalu?

Gal priešo apgultoj stovykloj

Mojuoja kas ne tuo galu?

 

Ir kaip ten buvo iš tikrųjų?

Merks akį vėlei juokdarys.

Kam reik baltų, o kam -  juodųjų...

Bet čia kažkas užtrenks duris.

 

Valanda su Rūta

 

Kada į rampos šviesą

Palydime mes žmogų,

Tesako jis tik tiesą,-

Ne taip, kaip mums atrodo.

 

Tegul ši valanda su Rūta

Atmerkia mums visiems akis.

Kad šitaip iš tikrųjų būtų,

Kiekvienas tiesą te sakys.

 

Vieni mus stebina čia protu,

Kiti čia sukelia tik juoką,-

Kitaip gyvenimas sustotų,

Suteikdamas net rūpestį didoką.

 

Jei neteisus šiandien esu,

Istorija gal man atleis.

Sakau tatai aš iš tiesų –

Jūs galit eit savais keliais.

 

Širdies daina

 

Tėvų kalba – širdies daina, lopšy supta,

Beržų šaly ilgam kely tautos skirta.

Ji tau visa žolės rasa gimtų laukų.

Mylėki ją visa galia anų laikų.

 

Toj šaly, kur lietūs lyja, varpas gaudžia,

Jaunoje krūtinėj skamba jo aidai.

Ir malonu taip garbingai didžiai liaudžiai,

Kad svetur, toli nuo čia tu ją radai.

 

Tėvų žemėj prie bakūžės svirtis rymo,

Šalia tako kvepia, svyra jazminai.

Klėty guli senas balnas žalio tymo,-

Ar ateis kas čia pabūti – nežinai.

 

Čia gandrai aukštai padangėj ratą suka,

Tėvų žemėj aušta rytas. Vėl diena.

Prie upelio, tarsi tiltas, veda rūkas,

Tyliai skamba jo versmėj širdies daina.

 

Tėvų kalba – širdies daina, lopšy supta,

Beržų šaly ilgam kely tautos skirta.

Ji tau visa žolės rasa gimtų laukų.

Mylėki ją visa galia anų laikų.

 

Gimtinė

 

O, vasara, tu išsvajota,

Laukta padykėlių vaikų,

Margais žiedais visa nuklota

Ant tėviškės gimtų laukų.

 

Čia duonos kasdieninės kvapas

Ir tylūs tylūs  vakarai.

Čia gerumu jau viskas tapo,

Ką jaunas būdams padarei.

 

O metai ėjo ir praėjo

Jaunų dienų tyru dvelksmu.

Ir ko taip troškai, ko norėjai,

Radai prie tėviškės namų.

 

Aš durų čia neuždarysiu

Ir atsigersiu dar vandens.

Čia dar ne kartą gal sugrįšiu,-

Visuomet mintys čia gyvens.

 

Tos mano mintys kasdieninės

Į šviesą skrenda kaip drugiai.

Tai ilgesys senos gimtinės,

Vaikystėj žaista kur smagiai.

 

Ilgesys

 

Aš – beržas, nugairintas vėjo,

Išraižytas randų gilių.

Likimas gal taip ir norėjo,

Bet aš taip būti negaliu.

 

Užaugau čia, o gal reikėjo

Kitur, nuo čia toli toli,

Kur ilgesys, mintis gilėja,

Kur godos, siekiai dideli.

 

To beržo šakos dar nesvyra

Nuo šėlsmo vėjų atšiaurių.

Iš rankų nepaleisiu lyros,

Kol dar jėgų kažkiek turiu.

 

Mūza

 

Baltoj pily ji sėdi,

Kaip Trojoje – graži.

Jausmuos esi bejėgis,-

Ir kas čia daros, dievaži...

 

Medinio arklio neturiu,-

Istorija gal man atleis.

Esu tarp vėjų keturių

Ir kur nueisiu jų keliais?

 

Dabar ir su jumis - aš čia,

Tikrai tai - mano valanda;

Ir į gražuolę paslapčia

Akis pakrypsta kai kada.

 

Krantai

 

Kaip upė niekad nesustoja

Prieš medį, akmenį, prieš uolą,

Žmonių draugystė taip tikroji

Nedingsta niekur, neprapuola.

 

Ir tegul bėga sraunios upės

Tenai, kur mintimis keliausiu.

O man šiandiena vis taip rūpi

Žmonių likimai įvairiausi.

 

Likimas kartais pagrūmoja

Rūsčios lemties pirštu piktu.

Ir šėlsta vėtros tolumoje

Tarp upės atskirtų krantų.

 

Visus aš akmenis surinksiu,

Kad niekad upės nesustotų.

Regiu lemties nulemtą žingsnį

Gyvenimo kely vingiuotam.

 

O, kad krantus sujungt galėčiau!

Nėra tiek žemėj akmenų.

Ir tuo krantu mielu, saulėtu

Su viltimi tolyn einu.

 

Vladas Danusas

Mėnulis

 

Meldžiu į dangų rankas iškėlęs

Už man paskirtą buvimą gražų,

Kad man vis žydi šioj žemėj gėlės,

Nereikia niekur ieškot medžių.

 

Mėnulis pilnas pro langą žiūri.

Kažin kiek jam sukako metų?

Tasai mėnulis mane užbūrė.

Kad aš nemiegu, bene jis mato?

 

Mėnuli  mielas, atrodai šauniai,

Į saulę veidą visą atsukęs.

Prabėgs kiek laiko, vėl būsi jaunas.

Kad taip galėčiau...Tai būtų triukas!

 

 

Taip būtų gera

 

Mylėjau. Dirbau. Valgiau. Gėriau.

Kol pagaliau gyvent įgriso.

Tvora aukščiausia apsitvėriau.

Nepalikau menkiausio plyšio.

 

Čia aš pykstu, kamuojuos, šėlstu

Ne lyg pasiutęs ar paklaikęs,

Kol visas kaip slyva pamėlstu

Arba parpuolu nusibaigęs.

 

Karščiuoju...Tyliai pastovėsiu...

Tąryt sukursiu sau pavėsį.

Taip būtų gera ir smagu

Turėt tarp „runkelių” draugų!

 

SOS

 

Nepasakyčiau, kad matau vien gėrį,

Kuris, nors pamažu, bet išsiskleis.

Įaugo Lietuva į mano sielą

Su savo upėm, kalvom, miškais.

 

Su savo darbu nešančiu palaimą,

Su ginčais, viltimi, kad būt geriau.

Prisimenant senolių mielą dainą

Su siekimu: gražiau, švariau, darniau.

 

Pilnai tikiu, kad dirbdami pavargsime.

Nesitikėkim pergalės greitos.

O jei prieš sąžinę ir meilę užsimerksime,

Lauks išnykimas Lietuvos tautos.

                 

Pramokau kalbos ir rašyti pramokau.

Man veriasi žodžio gražumas.

Jau turi šalis stropų mokinį,

Aprašomus tvartus ir rūmus.

 

Aprašomą buitį aukštaičių, žemaičių,

Suduvių ir dzūkų smėlynus, pušynus

Ir Mažąją Lietuvą. Didelį, aiškų

Vydūno ir Katkaus tikėjimą žinome.

 

Skaistyklon išėjusius - šiukštu – nepasmerkime,

Kokie jie bebūtų, gyviesiems nekliudo.

Tai piktžoles pjaukim, dirvonus užarkime.

Be darbo gyventi nykoka ir liūdna.

 

Lietuviai

 

Dažnai galvoju: kur man prisiglausti?

Tas kaimas, kur gimiau, išnyko, žuvo.

Labai norėjau (vienas) įsisprausti Traškučiuose,

Sriūblių malūną menantis lietuvis.

 

Raseinių aušrą, dievą, vakarą

Sutikdavo ir palydėdavo

Jaunimas ir senoliai.

Į medį, į akmenį,

Tarsi tyriausią ašarą,

Sudėdavo gražiai į muziką, į molį.

 

Tokia dalia yra – visi nueisime,

Išsibarstyme po plačią

Ir neplačią Lietuvą.

Tik noriu, kad ne vien

Tik laisvę mes,

Gimtinę tą, kur augome,

Labiausiai noriu, kad mylėtume.

 

Nenutrauksiu su gimtine ryšio,

Ramumu ir šypsena padėsiu,

Vėjo gūsiu, saulės spinduliu sugrįšiu

Proproproanūkio juoku suskambėsiu.

 

Žmogaus gyvenimas per trumpas,

Jei ką svajoji nuostabaus sukurti.

Tai reikia pasijusti Dievu

Ir amžius sutalpint į vieną Dieną.

 

 

JADVYGA  EVARTIENĖ

TAU, MAMA

Taip pasiilgtas šiltas spindulys,

Paglostęs skruostus, išbučiuos.

Padangėj virva mažas vyturys.

Po langu obelis paskęs žieduos.

 

Kaip pasakyti Tau, kad myliu,

Vienintele, brangioji Mama!

Tau visos gėlės tėviškės laukų,

Pirmi žiedai darželio mano.

 

Mieloji mama, apkabink.

Ranka paglostyk plaukus.

Seniai jau aš pati mama...

Jau suprantu, kaip Tu ilgėjais, laukei...

 

O, kaip norėčiau Tau pirmai

Dar su rasa priskint žibuoklių!

Padėt ant stalo, kol nenubudai.

Su Motinos diena  pasveikint trokštu!  

 

Ant pirmo žalio klevo lapo

Tau , Mama, „Myliu” parašysiu!

Apsvaigus nuo aitraus ievų kvapo

Veidą paslėpti tarp Tavų delnų norėsiu!..

 

PAVASARI, KUR ĮSTRIGAI?

 

Pavasari, kur įstrigai,

Egipte ar Ispanijos kalnuose?

Susuko galvą gėlės ar kvapai

Ir pamiršai takelį atgalios...

 

Gal Gruzijos kalnuos paklydai?

Gal Rusijos sniegynuos įstrigai?

Sugrįžk! Mažutis vyturys parskrido,

Parnešk mums spindulėlį, jei radai?

 

Sugrįžk, palieski obels šaką,

Senajam tėviškės sode.

Žiedais nuberk į pirkią taką,

Atgaivink širdį tekančia beržų sula.

 

Taip nusibodo vėjas, rūkas, sniegas...

Sugrįžk, tavęs Velykos laukia!

Parnešk šiltą saulės spindulėlį,

Sušildyk, jau pražydusi snieguolė laukia.

 

SAULĖ  BUDINA

 

Pro debesį palšą saulelė prasprūdo,

Nuslinko virš pievų, laukų ir miškų.

Pažadino varlę ant lapo prie prūdo,

Mėlyną varpelį, ramunę laukų.

 

Švelniai suskambėjo žydrasis varpelis,

Apglėbdamas purieną žieduota ranka.

Rasakilos taurėj sužibo varpeliai,

Lyg perlo karolių lanka priberta.

 

Taip noris nubėgti į žydinčią lanką,

Basom kojom jausti aksomą žolės.

Pajausti boružėlę ant ištiestos rankos,

Kai šalis rūkų virš laukų nusities.

 

Ačiū tau, saule, už spindulį karštą,

Pabudintą žemę ir pempę laukuos!

Ačiū už lietų, Dubysą prikeltą,

Už vyšnios žiedelį ant mano galvos...

 

AČIŪ TAU, ŽEME!

 

Ačiū Tau Tėvyne, už žemę juodą,

Už žalias žydinčias lankas.

Net už varlių nedarnų chorą

Ir už žiogų grojimą per dienas.

 

Ačiū už liauną šlamantį berželį,

Už šėlstančią vėtrą ąžuoluos.

Už raustančias šermukšnio uogas,

Baltas ievų kasas šlaituos.

 

Už upės vingį tą nuostabų - ačiū.

Už besiplaikstantį krantuos ,,kačiukų“ pūką.

Už diėmedėlį, augantį prie tako,

Už boružėlę, snaudžiančią ant uogų.

 

Už liauną mėlyną linelį,

Kurį išsaugojau dar atminty...

Už rugio varpą, rausvąjį kūkalį,

Vosilką lauko vidury.

 

Už nuostabią motulės duoną

Ant jos švelnių šiltų delnų.

Ajerų kvapą, vaikštantį po trobą.

Tos duonos skonį iki šiol menu...

 

Dar daug už ką norėčiau padėkoti,

Todėl šiandien sakau Tau, Žeme, ačiū!

Kol gyvenu šios žemės rojui,

Širdis Tau karštą maldą šneka.

 

PEMPĖ

 

Vos tik kupstas kur nupliko,

Ant jo pempė tuoj sukliko:

-Gyvi- gyvi! Aš grįžtu!

Jums pavasarį nešu.

 

Kraipo galvą ji kuoduotą,

Ruošia sugrįžtuvių puotą.

Sveikins žemę „Gyvi – gyvi!“                                  

Žiū, šalia šalpusniai žydi...

 

Skraido jos virš juodo lauko,

Viena kitą garsiai šaukia:

- Žmonės, girdit, aš grįžtu!

 Jums pavasarį nešu!

 

KELMUČIŲ ŠEIMYNA

 

Gražu miške, tik šakos supas,

Kai kliudo vėjas išsisukęs.

Kažkur šaka nedrąsiai triokši,

Kai voveraitė medžiais liuoksi.

 

Kažkur genys kamieną seną

Savo stipriu snapu stuksena.

Apuokas drevėje sapnuoja,

Kalėdų pasaką vaikams dėlioja...

 

Palaukėje didžiulis kelmas pūpso,

Apaugęs blizgančiais kelmučių kupstais.

Čia tiek jų daug, broliukų ir sesučių,

Kelmą stipriai apglėbusių rankučių!..

 

Kelmas  užklotas samanų skara,

Lopais žalia, lopais ruda, pilka…

Bet aš kelmučių rinkti atėjau,

O kai radau, paliesti juos bijau.

 

Bijau  draskyti jų šeimyną,

Jie tarp savęs taip stipriai susipynę.

Jei aš išrausiu vieną,

Visiems uždėsiu sunkią skausmo naštą…

 

Todėl kelmelį aš tik apžiūrėjau,

Samanėles jo švelniai palytėjau.

Paglosčiau kelmučius, gražius, rudus,

Ir nuėjau per šnarančius lapus.

 

 

TERESĖ STANKEVIČIENĖ

NENORIU

 

Nenoriu, kad pavasaris išeitų,

Kad nenutiltų gegutės kū-kū.

Geltonu kilimu noriu vis eiti,

Prisiskynusi pienės pūkų.

 

Nenoriu, kad pavasaris nupūstų,

Pakilęs vėjas pavasario nakties.

Noriu, kad jausmai pabustų

Iš mano jaunystės praeities.

 

Nenoriu, kad pavasarį nuplautų

Šaltas lietus iš debesų.

Tada neparskristų gandrai

Ir nesuktų savo lizdų.

 

Noriu, kad pavasaris čia būtų

Visais, visais metų laikais.

Pavasarėli mielas, neišeiki

Su baltais ievų žiedais..

 

SOFIJA KVESELIENĖ

MOTINOS RANKOS

 

Jos buvo tvirtos, jaunos, gražios,

Kada lopšelyje jas vystė,

Jas gaudė mus akutės mažos.

Ant jų spurdėjo kūdikystė.

 

Pargriuvus pirmame žingsnely,

Jos guodė rūpestingai kėlė.

Išklydus į didžiulį kelią-

Vilties jos nešė kibirkštėlę.

 

Užstojant, saugant mus nuo vėjų,

Nuo klystkelių ir nuo pavojų

Iš lėto laikas jas raukšlėjo,

Išblukdė, gyslom išvagojo.

 

Iš jų mes viską gaunam, imam.

Jos ir sugrubę švelnios, šiltos.

Ir lydi mus nuo pat gimimo.

Jas atskiria tik kapo smiltys.

 

TĖVELIUI

 

Jau pakąsti šalnų smilkiniai

Ir sulinkę tvirtieji pečiai,

Bet veide - nuostabi šypsena.

Tu skubi pasitikti manęs.

 

Ką turi, tą ant stalo dedi,

Nuoširdžiausius žodžius surandi.

Kiek daug džiaugsmo tavoj širdyje.

Kad galėtum, padėtum ir ją.

 

Pro gandralizdį, sodan kadais

Anūkus už rankučių vedeis.

Visur gera, bet tiek šilumos

Tiktai seno tėvelio namuos.